„Fainas tas jaunimas, bet…“, „oi, tas jaunimas…“, „mes jaunimą palaikome, bet…“, – tokios ir panašios frazės dažnai girdimos viešojoje erdvėje. Kartais pasisakymai net gali būti vertintini kaip diskriminacija pagal amžių. Tačiau pakankamai retai politikai atsisuka į vieną esminių problemų, kuri gali tapti nemenku Achilo kulnu valstybei – jaunimo įsitraukimas į demokratinius procesus išlieka žemas.

Seimas 2022 metus paskelbė Lietuvos jaunimo metais, o Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pritarė, kad šiuos metus verta dedikuoti jaunimui ir visoje Europoje, dėl šios amžiaus grupės reakcijos į COVID–19 pandemiją. Politikai Europoje ir Lietuvoje išskyrė vieną pagrindinį šių metų prioritetą – jaunimo įgalinimą.

Ši sparnuota frazė diskusijose apie jaunimo politiką sklando jau ne vienerius metus. Turbūt verta pasakyti, kad ir ne vieną dešimtmetį. Ištisos kartos ieško teisingiausių sprendimo būdų, kuriais jaunimo padėtis šalyje gerėtų.

O tam priežasčių būta. Dar 2008 m. vykusiuose rinkimuose į Seimą vos 18 proc. 18–29 metų jaunų žmonių atvyko prie balsadėžių. Tiesa, tai buvo žemiausias taškas, nuo kurio pavyko atsispirti, o 2019 m. vykusiuose prezidento rinkimuose fiksavome rekordinį jaunimo dalyvavimą, kuris pirmajame ture siekė 46 proc.

Tačiau problema išlieka gaji – rinkimuose į savivaldybių tarybas ar Seimą vos kas trečias jaunas žmogus ateina balsuoti. Lietuvos visuomenė yra linkusi lygiuotis į Skandinavijos šalis, o kalbant apie jaunimo dalyvavimą – čia jos irgi rodo pavyzdinius rezultatus. Net 86 proc. jaunų žmonių Norvegijoje veikia arba veikė jaunimo nevyriausybinėse organizacijose, o jų dalyvavimas rinkimuose viršija 70 proc.

Tam Norvegijos valdžia sukūrė begalę įrankių, kurie nuo pirmų dienų skatina jaunimą aktyviai įsitraukti į pilietinį gyvenimą. Dar nuo mokyklos suolo aiškinama apie tai, kokie svarbūs valstybei yra aktyvūs piliečiai, organizuojamos skirtingos interaktyvios veiklos, kuriose „žaidžiama“ demokratiją.

Danijos mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad pirmasis balsavimas nacionaliniuose ar savivaldybių rinkimuose turi būti kaip įmanoma labiau priartintas prie jauno žmogaus. Rezultatuose tvirtinama, kad su kiekvienu mėnesiu po pilnametystės tikimybė, kad jaunas žmogus ateis balsuoti, mažėja.

Todėl Lietuvos jaunimas vis garsiau kalba apie tai, kaip pilietinei visuomenei ir tvirtai valstybei, į kurios formavimą įsitraukia visi piliečiai, yra svarbi galimybė balsuoti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose nuo 16 metų.

Tai spręstų kelias esmines problemas – politikai turėtų atsižvelgti į jaunesnių negu 18 metų žmonių problemas; jauni žmonės, kurie dažnai pabaigę vidurinę mokyklą išvyksta į didmiesčius, išlaikytų didesnį ryšį su gimtuoju miestu; didėtų jaunimo įsitraukimas į demokratinius procesus; būtų ugdomas įprotis įsitraukti į valstybės gyvenimą ir naudotis aktyviąja rinkimų teise.

Tačiau retas sprendimų priėmėjas tą girdi. Nusprendę garsiau apie tai kalbėti, vis atsitrenkiame į sieną – „juk ką tik priėmėme Konstitucijos pataisą kad į Seimą galėtų kandidatuoti asmenys nuo 21–erių!“

Ir mes tam pritariame – tai yra milžiniška jaunų žmonių pergalė, tačiau tai esmingai problemos nesprendžia. Privalome imtis veiksmų, kad jaunimo įsitraukimas į pilietinę ir politinę veiklą augtų. Turime kurti įrankius tam, kad jaunimas jau nuo pirmų dienų mokyklos suoluose būtų supažindinti su tuo, kokią svarbią rolę valstybės valdyme turi aktyvus dalyvavimas rinkimuose ir nevyriausybinėse organizacijose.

Ir būtent nevyriausybinių organizacijų vaidmuo čia yra kone esminis – jos jau ne vienerius metus siūlosi eiti į mokyklas, pristatyti savo veiklą, pravesti pilietiškumo ugdymo pamokas.

Daugiau pasitikėkime nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios kone kiekvienos krizės akivaizdoje tampa stipriausiu valstybės ramsčiu, gebančiu empatiškai ir itin operatyviai reaguoti į sudėtingas situacijas.

Ar Lietuvai reikia jaunimo, kuris gali būti kritiškas, drąsus, ištikimas valstybės pilietis? Ar šaliai reikia jauno žmogaus, kuris aktyviai dalyvauja pilietinėje veikloje ir nepraleidžia nė vienerių rinkimų? Ar valstybė nori ugdyti kartą, kuri niekada nebus abejinga tam, kuris bėdoje, ir visada stos į demokratijos gynybą? Ar Lietuvai mūsų reikia?